Naujiena

Žodis „paauglystė“ kilęs iš lotyniško žodžio adolescere, reiškiančio „augti arba subręsti“. Nors akivaizdu, kad paauglystėje vyksta nuolatiniai pokyčiai, iki XX amžiaus pradžios jokioje visuomenėje ši koncepcija nebuvo oficialiai priimta. Nuomonė, kad paauglystės metai turi kokią nors ypatingą vertę socialiniu, kultūriniu ar biologiniu požiūriu, neatsiranda jokioje literatūroje iki XV a. Anksčiau buvo laikomasi nuomonės, kad kūdikystę ir vaikystę sekė pilnametystė. 1904 m. pirmasis Amerikos psichologų asociacijos prezidentas Greville'is Stanley Hall'as buvo pripažintas termino „paauglystė“ pradininku. Savo tyrime „Paauglystė“ jis aprašė šį naują vystymosi etapą, kuris, jo manymu, atsirado dėl socialinių pokyčių. Hall manė, kad įrodymai, patvirtinantys depresinės nuotaikos atsiradimą paauglystės metais, kildavo dėl tarpasmeninių sunkumų, turinčių įtakos socialiniam ir emociniam vystymuisi, pavyzdžiui, neigiamų prisiminimų formavimuisi. Hall taip pat atkreipė dėmesį į nusikalstamumo atsiradimą ir išvardijo rizikos veiksnius, labai panašius į tuos, kuriuos tyrinėja šiandieniniai elgesio mokslininkai, pavyzdžiui, į šeimą orientuotos vaikystės negandas. Galiausiai Hall pastebėjo, kad paaugliai labiau linkę į rizikingą elgesį ir jautrumą socialinei medijai.

 

Šiandien Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pripažįsta, kad paauglystė yra lemiamas žmogaus vystymosi laikotarpis. PSO atkreipia dėmesį į šiuos pagrindinius faktus apie paauglystės metus:

 

·         Vienas iš šešių žmonių yra 10–19 metų amžiaus. 

·         Psichinės sveikatos ligos sudaro 16 % pasaulinės 10–19 metų amžiaus grupės ligų. 

·         Pusė visų psichikos sveikatos sutrikimų prasideda sulaukus 14 metų, tačiau dauguma atvejų nepastebimi ir negydomi.     

·         Pasaulyje depresija yra viena iš pagrindinių paauglių ligų ir negalios priežasčių. 

·         Savižudybės yra trečia dažniausia 15–19 metų amžiaus žmonių mirties priežastis.

·         Neatsižvelgus į paauglių psichikos sveikatos problemas, pasekmės tęsiasi iki pilnametystės, pablogina fizinę ir psichinę sveikatą ir riboja galimybes gyventi pilnavertį suaugusiųjų gyvenimą.

 

Per 100 metų nuo termino sugalvojimo, PSO nurodo, kad 10–19 metų paauglių psichinė sveikata yra viena iš svarbiausių dvidešimt pirmojo amžiaus uždavinių. Itin svarbu tenkinti paauglių, turinčių  psichikos sveikatos sutrikimų, poreikius. Siūlomas praktikos politikos principų rinkinys yra toks: vengti hospitalizacijų ir per dažno medikamentinio gydymo, teikti pirmenybę nemedikamentiniams gydymo metodams ir gerbti vaikų teises pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją ir kitas žmogaus teises. Nustatomi pagrindiniai praktikos principai, įskaitant dėmesį į šeimos aplinką, esminį bendraamžių santykių vaidmenį, kurie turi didelę įtaką savęs suvokimui ir asmenybės vystymuisi.

 

PSO siūlo elgsenos tikslų rinkinį savo siūlomiems tikslams pasiekti:

 

·         Sveiko miego įpročių formavimas 

·         Reguliarus fizinis aktyvumas

·         Įveikos, problemų sprendimo ir tarpasmeninių įgūdžių ugdymas     

·         Emocijų valdymas

·         Palankios aplinkos šeimoje ir mokykloje skatinimas

·         Saugios aplinkos užtikrinimas platesnėje bendruomenėje.

 

Nustatyti, kaip pasiekti šiuos tikslus, dar neaišku, tačiau reikia sutelkti dėmesį į paauglių psichikos sveikatos, švietimo ir socialinės globos politiką bei įrodymais pagrįstą intervencijų metodiką, kuri turėtų būti daug plačiau naudojama negu iki šiol. 

Apytiksliai 10–20 % paauglių (kurie sudaro apie 20 % viso pasaulio populiacijos) turi psichikos sveikatos sutrikimų. Skubiai reikia intervencijų, kurios būtų įrodytos ir įgyvendinamos bendruomenėje bei klinikinėje praktikoje.

Iki šiol dauguma psichoterapijų teorijų ir metodikų yra sukurti suaugusiems, sergantiems psichikos ligomis. Kai kurie iš jų buvo sėkmingai modifikuoti, kad būtų tinkami naudoti paaugliams. Norėdami įvertinti, kokie gali būti geriausi ir efektyviausi metodai ir kaip jie gali veikti, pradedame trumpu įvadu į neurologinio vystymosi ypatybes, kurios atsiranda per antrąjį gyvenimo dešimtmetį.

 

Brendimas nuo vaikystės iki pilnametystės apima fizinius ir neurofiziologinius pokyčius, kurie gali tęstis iki trečiojo gyvenimo dešimtmečio vidurio. Didžiuliai pokyčiai smegenyse, vykstantys nuo gimimo iki 35 metų amžiaus, apima esminį nervinių jungčių ir  struktūrų pertvarkymą, lemiantį emocinio reguliavimo, sprendimų priėmimo ir elgesio kontrolės efektyvumą. Sukurti brandžią proto ir smegenų sistemą reikia energijos, kuri turi būti pernešta į nervų sistemą, nes smegenys neturi savo energijos atsargų. Taigi intelekto ir smegenų kūrimas reikalauja energijos sąnaudų, skirtų apsaugai nuo naujų psichikos ligų.

PSO pažymi mokymosi emocijų reguliavimo ir kognityvinės kontrolės svarbą, taip pat rekomenduoja ir skatina adaptyvią socialinę aplinką. Vykstant proto ir smegenų neurometaboliniam procesui, paradoksalu, didėja ir psichikos sveikatos problemų rizika. Iš tiesų, pirmieji įprastų psichikos ligų, tokių kaip depresija, psichozės, piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis ir asmenybės sutrikimai, epizodai atsiranda per šį neuro-vystymosi laikotarpį paauglystėje ir paauglystėje.

Paauglystė yra didelės rizikos psichikos sveikatai laikotarpis jauniems žmonėms. Ankstyvas psichikos ligų nustatymas ir veiksmingas gydymas gali padėti apsaugoti normalų proto ir smegenų vystymąsi.

Ši sąvoka susiformavo pirmajame tūkstantmetyje Artimuosiuose Rytuose ir Persijoje (Irane). Vakarai nesvarstė psichosocialinių intervencijų sergant psichikos ligomis, iki 18 amžiaus. Pirmoji strategija apėmė samprotavimus, padrąsinimą ir grupinę veiklą – reabilituoti „bepročius“.  Pirmasis specialistas Vakarų visuomenėje, pasivadinęs psichoterapeutu, buvo fiziologijos profesorius Wilhelmas Wundtas, 1879 m. atidaręs Eksperimentinės psichologijos institutą Leipcigo universitete Vokietijoje. Požiūris į minčių, jausmų ir pojūčių tyrimą, kuris buvo šiuolaikinės kognityvinės psichologijos pirmtakas. Jo darbai turėjo įtakos Greville'ui Stanley Hall'ui ir Sigmundui Freudui. Jis apmokė daugiau nei 100 studentų naujoje psichologijos srityje, kuri formaliai tęsėsi iki XX amžiaus 20-ųjų. Dvidešimtojo amžiaus viduryje Sigmundo Freudo įtaka aplenkė Wundto teorijas. 

Nuo XX a. 20-ojo dešimtmečio iki dabartinės eros pastebimai išaugo pokalbio terapijos ir jų teorijų įvairovė. Po to buvo įformintas psichologijos ir psichoterapijos mokslas bei klinikinės praktikos taisyklės ir reglamentai. Per pastarąjį šimtmetį atsirado tūkstančiai psichoterapijos teorijos modifikacijų, susijusių su psichinių ligų formavimu ir kalbėjimo metodais joms gydyti. Freudo pasiūlyti psichoanalizės metodai įvairavo tarp Pirmojo pasaulinio karo ir Antrojo pasaulinio karo. Biheviorizmas taip pat atsirado 1920-aisiais ir įsitvirtino kaip veiksmingas gydymo metodas. 1950-aisiais atsirado dar dvi teorijos: kognityvizmas ir egzistencinė-humanistinė terapija. Humanistinis judėjimas daugiausia išsivystė iš egzistencinės ir į asmenį orientuotos psichoterapijos, o dr. Carlo Rogerso darbai turėjo didelę įtaką. Humanistinė terapija mažiau pabrėžia nesąmoningumą ir daugiau dėmesio skiria teigiamiems, holistiniams pokyčiams, plėtojant palaikančius, tikrus ir empatiškus terapinius santykius.

 

Psichoterapijos mokslas yra naujausias pokalbio terapijos metodas, kylantis iš įrodymais pagrįstos medicinos koncepcijos.

Trumpa psichosocialinė intervencija buvo sukurta naudoti kasdienėje klinikinėje aplinkoje. Nacionalinis sveikatos ir priežiūros tyrimų institutas (NICE) priemė, kaip patvirtintą gydymą depresija sergantiems paaugliams.

Kiekybiniai tyrimai, tai yra mokslinių metodų rinkinys teorijai pagrįstai hipotezei patikrinti. Bet ką daryti, jei paauglys nori apibūdinti savo psichinę keblią padėtį savais žodžiais ir pateikti paaiškinimus, kaip jis turėjo psichikos sveikatos problemų, remdamasis vien savo pačių suvokimu apie savo patirtį? Šį subjektyvų požiūrį į gyvenimo įvykius ir sunkumus dažnai geriau atskleidžia kokybiniai tyrimo metodai, kuriuos galima panaudoti moksliškai, siekiant pasiūlyti naujas teorines galimybes klinikiniam veiksmingumui.

 

Kokybiniais tyrimo metodais galima ištirti, kaip pacientai jaučia gydymą ir „buvimą pacientu“, pranešti apie savo patirtį, arba aprašyti savo gyvenimo aplinkybių įtaką jų psichinei būklei. Svarbu pažymėti, kad kokybiniai metodai yra moksliniai, nes jie naudojami griežtoje metodinėje duomenų rinkimo, registravimo, transkripcijos ir teminės apklausos sistemoje.

 

Šiuo metu yra keturi pokalbio terapijos metodai, kuriuos NICE patvirtino kaip paauglių didžiosios depresijos epizodų gydymą: Individuali kognityvinė elgesio terapija mažiausiai tris mėnesius turėtų būti pasiūlyta kaip pirmo pasirinkimo intervencija;

Jei šis gydymas nėra prieinamas arba manoma, kad jis neatitinka paauglio poreikių, reikėtų apsvarstyti antros eilės pasirinkimą: tai gali būti IPT-A (tarpasmeninė terapija paaugliams),

BPI (trumpa psichosocialinė intervencija) arba psichodinaminė psichoterapija. Šeimos terapija (pririšimu pagrįsta arba sisteminė) taip pat buvo patvirtinta, tačiau šios antrojo pasirinkimo terapijos įrodymai yra silpniausi, palyginti su kitomis trimis alternatyvomis.

 

 

Psichoterapijos intervencijos su paaugliais iš pradžių buvo skiriamos psichikos ligomis sergantiems suaugusiems. Tačiau per pastaruosius 60 metų gydytojai, kalbėdami apie gydymą su jaunesniais žmonėmis, pakoregavo ir išplėtojo savo klinikinę paauglių gydymo patirtį. Įprastos psichikos ligos, apimančios depresiją, nerimą, savęs žalojimą, savižudybę, psichozes ir piktnaudžiavimą psichoaktyviomis medžiagomis, atsirandančias 11–19 metų amžiaus tarpsnyje, akivaizdu, kad reikia daug suprasti, kokią įtaką psichoterapija gali turėti paauglystėje. 2020 m. Jungtinėje Karalystėje atlikta paauglių apklausa [4] atkreipė dėmesį į šiuos pagrindinius faktus apie paauglių psichinę sveikatą (1.4 lentelė), kuriuose pabrėžiama būtinybė sukurti veiksmingus ir įgyvendinamus klinikinėje ir bendruomenės aplinkoje veikiančius gydymo būdus.

 

Jaunų žmonių psichikos sveikata Anglijos tyrime, 2020 m

·         Nustatyta, kad vienas iš šešių (16,0 proc.) 5–16 metų amžiaus vaikų turi galimą psichikos sutrikimą.

·         Tai yra daugiau nei vienas iš devynių (10,8 proc.) 2017 m.     

·         Tikėtino psichikos sutrikimo tikimybė didėja su amžiumi.     

·         Dažnumas buvo toks pats tiek berniukų, tiek mergaičių tarpe.

 

 

Labai padaugėjus paauglių, pranešančių apie psichikos sveikatos sutrikimus, raginama didinti paauglių psichikos sveikatos darbuotojų skaičių ir plėsti paslaugas bendruomenėse, įskaitant mokyklas. Šiuo metu yra daug mokymo programų, kurios suteikia būsimiems specialistams įgūdžių taikyti įvairių tipų psichoterapiją su paaugliais sveikatos priežiūros sistemose visame pasaulyje. Per pastaruosius 30 metų psichoterapijos veiksmingumo tyrimuose dalyvavo apie 3 500 nerimastingų ir 5 000 depresija sergančių paauglių. Įrodymai yra aiškūs, kad gydymas yra veiksmingas, palyginti su gydymo nebuvimu. Dauguma gydymo būdų turi pakankamai lygiavertį poveikį daugeliui nerimo ir depresijos sąlygų. Reikia skubiai pagerinti šių gydymo metodų tikslumą, tobulinimą ir prieinamumą. Trumpa psichosocialinė intervencija, kurią gali praktikuoti psichikos sveikatos darbuotojai ir kuri suteikia papildomą gydymo galimybę paaugliams.

 

Šaltinis : https://doi.org/10.1017/9781108989442.001, Cambridge University press 2023.

 

Santrauka iš knygos “Brief psychosocial intervention for adolescents, keep it simple do it well” autorius Ian Goodyer ir Raphael Kelvin

 

Vertė Austė Karčiauskaitė, VU MF psichiatrijos rezidentė.